Įdomu ir galbūt kiek netikėta, tačiau net ir tos pačios šeimos narių gyvenimai neretai klostydavosi visiškai skirtingomis linkmėmis, o tokia patirčių bei trajektorijų įvairovė stebina ir pačius pasakotojus. Ypač stulbinanti vieno iš projekto dalyvių, gimusio tremtyje, šeimos istorija – nors jo tėvai, dėdė bei seneliai buvo ištremti už pasakotojo motinos brolio partizaninę veiklą, kiti artimieji tremties išvengė, o kai kurie iš jų užėmė santykinai neblogas pozicijas sovietinėje visuomenėje. Ryškiai prisimenamas grįžimas į Lietuvą ir laikinas apsistojimas pas giminaičius Vilniuje: „mamos sesers neišvežė, todėl, kad ji turėjo kitą pavardę. Buvo ištekėjusi sėkmingai už kažkokio tai prijaučiančio valdžiai <...> dirbo sovietų valdžiai gamykloje <...> mes ten apsistojome mėnesį laiko, bet paskiau jie jau bijojo mus laikyti <...>”. O štai kitas pašnekovo dėdė, taip pat motinos brolis, dirbo gamyklos direktoriumi. Tiesa, šeimoje apie tai nekalbėta, o pats pasakotojas nevienareikšmiškai vertina jo veiklą: „tėvai nutylėdavo šitą faktą <...> mums siųsdavo pinigų į Sibirą, siųsdavo maisto, drabužių <...> tai ką, koks patriotas pažymėtas! <...> bet iš tikrųjų tai jo pačio neėmė [į armiją] todėl, kad jis kolaboravo su režimu <...> vienoj šeimoj, įsivaizduojat? <...> visokių tokių įdomybių”.