Antisovietinis pasipriešinimas – neabejotinai viena iš aktualiausių temų nepriklausomoje Lietuvoje, dar ir šiandien sulaukianti nemažai rezonanso visuomenėje. Natūralu, kad šiuo klausimu, plačiai nagrinėjamu tiek akademinėje literatūroje, tiek viešojoje erdvėje, daugiausiai dėmesio sulaukia tiesiogiai, t. y. pirmosiose gretose, minėtame judėjime dalyvavę žmonės. Puikiai žinoma, kad režimas su rezistentais susidorodavo itin žiauriai, o jų gyvenimas sovietmečiu būdavo reikšmingai apsunkinamas, idant būtų atsakoma už liaudies santvarką „griaunančius” veiksmus. Kita vertus, šių asmenų giminaičių, kurių gyvenimo trajektorijas taip pat esmingai paveikdavo tokie šeimos narių apsisprendimai, istorijos kur kas dažniau lieka neišgirstos ir nepapasakotos. Atsižvelgiant į tai, šiuo tyrimu siekiama išsiaiškinti, kaip gyvenimas tarybinėje Lietuvoje galėjo atrodyti žmonėms, kurių artimieji buvo įsitraukę į antisovietinį pasipriešinimą. Tyrėjus domina, kokias pasekmes ryšiai su šios rezistencijos dalyviais galėjo turėti aplinkinių ir visuomenės požiūriui, (ne)sunkumams įvairiose gyvenimo srityse, kalbinamųjų savijautai ir buičiai sovietmečiu ir pan.

​

Į keliamus klausimus atsakyti ir specifinę sovietmečio patirtį atskleisti bandyta pasitelkiant sakytinės istorijos metodą – tyrimo metu atlikti 8 pusiau struktūruoti interviu su tiksline projekto grupe. Nors iš pradžių planuota kalbinti vien partizaninio judėjimo dalyvių giminaičius, visgi nuspręsta antisovietinio pasipriešinimo sąvoką išplėsti, kad ši apimtų ir kitokias rezistencijos formas; tiesa, beveik visų informantų šeimos nariai dalyvavo būtent partizaninėje veikloje.

​

Ieškant pašnekovų, stengtasi atsižvelgti į šiuos pagrindinius kriterijus: 1) amžius – tyrimo metu siekta pakalbinti kuo daugiau žmonių iš skirtingų sovietmečio laikotarpių – vyriausia informantė gimusi dar 1929 m., o jauniausioji  – jau vėlyvuoju sovietmečiu (1974 m.); 2) giminystės ryšių „artimumas” – kalbintų informantų giminaičiai, dalyvavę antisovietiniame pasipriešinime, buvo arba tos pačios kartos atstovai, arba viena karta vyresni; daugiausiai – artimiausio šeimos rato nariai; 3) lytis – siekta apklausti vienodą skaičių vyrų ir moterų; 4) patirčių įvairovė ir „spalvingumas” – projektu bandyta aprėpti kuo skirtingesnes gyvenimo istorijas.

​

Tyrime užsibrėžėme atsakyti į klausimą, koks sovietmečiu buvo mūsų kalbintų žmonių gyvenimas, todėl ir darbo rezultatus pateikti nusprendėme kaip gyvenimo etapų seką – vaikystė ir jaunystė, suaugusiųjų gyvenimas ir brandus amžius; taip pat dėmesio skiriama aprašant ir pašnekovų šeimas bei Atgimimo laikotarpį, žymėjusį perėjimą į nepriklausomybę. Nors kiekviena pašnekovo/–ės istorija ir yra unikali, jų rinkinyje galima įžvelgti gyvenimiškų patirčių panašumų, kuriuos išsamiau ir aptarsime. Pasakojimuose pasirinkome neįvardinti naudojamų citatų autorių. Tokį sprendimą priimame tikslingai: tiek dėl atviravusiųjų privatumo užtikrinimo, tiek ir siekdami tyrimo rezultatuose pabrėžti universalių patirčių, galinčių rezonuoti su kitais pasipriešinimo dalyvių giminaičiais, o ne biografijų, svarbą.