Ką reiškė būti antisovietinės rezistencijos dalyvio giminaičiu sovietmečiu?
Patirtys mokykloje: nuo patyčių iki (ne)dalyvavimo sovietinėse jaunimo organizacijose
Vieni skaudžiausių antisovietinės rezistencijos dalyvių giminaičių vaikystės prisiminimų susiję su ne tik asmeniškai, bet ir jų artimųjų patirtomis patyčiomis. Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos atrodytų, kad dažniausiai patyčios sutinkamos vaikų tarpe, tačiau pasakotojai labiausiai akcentavo diskriminaciją, patirtą būtent iš suaugusiųjų. Kalbant apie jų šeimas, vaikai iš aplinkinių dažnai išgirsdavo kasdienybe tapdavusius žodžius „banditai”, „liaudies priešai”, „buožės”, o ir jiems patiems klijuotos panašios etiketės, pavyzdžiui, „banditka”, „banditų vaikas”; jei šeima grįžusi iš tremties – „ruskeliokai” ir pan. Net ir užgaulios replikos, kurių informantai, nors ir kur kas rečiau, bet sulaukdavo iš bendraamžių, dažniausiai būdavo paskatintos suaugusiųjų, kurių pavyzdžius perimdavo vaikai: „nežinau, vaikai, ar ten tėvų įtaka <...>”. Visa tai lėmė, kad vaikystėje, kartais – ir vėliau gyvenime, išgyventas ryškus „antrarūšiškumo” ir „demonstratyvios” diskriminacijos jausmas, tad kai kurie pašnekovai ir jų artimieji jausdavosi „lyg vilkų būryje”.
Itin ryškiai atmintyje įsirėžia autoritetais turėjusių tapti mokytojų pastabos, kurios, nors ir ne taip atvirai ir „subtiliau” išreikšdavo nepalankumą, žeisdavo labiausiai. Prisimenama, kaip šie „sistemai prijaučiantys” pedagogai su tokiais vaikais sąmoningais elgdavosi kitaip nei su kitais – tarkime, prikibdavo prie jų (ne)tinkamų atsakymų ir pasisakymų ar elgesio; priekaištaudavo dėl „išsišokinėjimų”; pirmiausia kaltindavo juos dėl kitų mokinių iškrėstų išdaigų („kitas mokinys <...> Leninui nosį prikabino iš plastilino. Tai žinokit mane, kažkodėl tai, šaukė <...> kodėl mane iš visos klasės?”) ar net antisisteminės veiklos, tokios kaip atsišaukimų rašymo. Iš jų taip pat nebuvo galima sulaukti ir pagalbos ar paguodos patiriant patyčias iš kitų mokinių, todėl patirtys mokykloje šiems vaikams visų pirma asocijuodavosi su neigiamomis emocijomis.
Pašnekovo vaikystės nuotrauka
Dalyvavimas (arba nedalyvavimas) komunistinėse jaunimo organizacijose taip pat buvo problematiškas klausimas. Kol vieni į šią veiklą nebuvo įsitraukę dėl kategoriško tėvų požiūrio, o vyresni pasakotojai neleido įsitraukti savo vaikams („žiūrėk, kad man to raudono skuduro nenešiotum ant kaklo <...> tarybų valdžios išmislas ir čia mums nepriimtina”), kiti minėtose organizacijose užimdavo ir pirmininkų pozicijas – dar ir šiandien patys pašnekovai svarsto, ar taip būdavo dėl asmeninių pasiekimų ar veikiau noro įrodyti prieš sistemą veikusio rezistento artimojo „per(si)auklėjimą”. Jei visgi būdavo nusprendžiama prisijugti prie šių organizacijų (dažniausiai siekiant stoti į aukštąją mokyklą), toks pasirinkimas kitiems nepraslysdavo pro akis ir tapdavo „tikra sensacija”, plačiai aptarinėjama visoje mokykloje. Nors kone visi pašnekovai pabrėžė namų aplinkoje tvyrojusias tautines ir antisistemines nuotaikas, dalyvavusiųjų šiose jaunimo veiklose tarpe būta ir kritinės (savi)refleksijos bei svarstymų, ar (ir kaip) ideologinė indoktrinacija galėjo pakeisti jų požiūrį, jei nebūtų sugriuvus SSRS: „kad ideologijai pritarčiau – ne <...> jeigu tas sovietmetis laikęsis būtų ilgiau – neaišku, kaip ten iš tikrųjų <...> kitaip ta sąmonė būtų susiformavusi.”