Nors viena iš priežasčių, kodėl vaikams nebuvo pasakojama apie giminaičių antisovietinę rezistencinę veiklą, buvo ta, kad šie galėtų patys rinktis savo gyvenimo kelią, vis dėlto ne visada pavykdavo juos apsaugoti nuo režimo akių. Dažnai už artimųjų „nuodėmes” tekdavo atsakyti ir tyrimo dalyviams, kuriems nebuvo leista laisvai rinktis studijų krypties ir įgyvendinti savo tikslų: „aš labai norėjau studijuoti mediciną <...> du vienuoliktoj klasėj stojom [į komjaunimą] <...> vien dėl to, kad aš galėčiau stoti į mediciną <...> ir mandatinė komisija <...> potekstei supratau, kad <...> kodėl priims mane su tokia praeitimi, su tokia gimimo vieta [pašnekovas gimė tremtyje  – aut. past.] <...> tai nepavyko man į mediciną” (paryškinta autorių). Tiesa, nors dažniausiai tikroji nepriėmimo priežastis nebūdavo nurodoma tiesiogiai, būta ir pakankamai tiesmukų atsakymų – tokį atvejį prisimena vienas iš pasakotojų, ilgai svajojęs apie jūreivininkystės studijas Klaipėdoje: „jie pasižiūrėjo, pavartė bylą ir sako: su tokiais duomenimis tai <...> geriausiu atveju doke suvirintoju galėsi dirbti <...> net nesvajok.” Taigi, dažniausiai tokiose situacijose pašnekovams tekdavo rinktis mokslus vadinamuosiuose technikumuose.