Stiprybės šaltiniai: tikėjimas ir (laisvos) Lietuvos vaizdinys

Tuo tarpu pačiame artimiausiame šeimos rate sovietmečio sunkumų akivaizdoje reikėjo rasti stiprybės šaltinių. Iš pašnekovų pasakojimų susidaro vaizdinys, jog tokios atramos antisovietinės rezistencijos giminaičiai tikrai atrasdavo. Visų pirma – religijoje. Paklausta apie tikėjimo vaidmenį jos gyvenime tarybiniu laikmečiu viena pašnekovė, prisimindama ir savo patirtį kalint lageryje, teigė: „mum tikėjimas įskiepytas Dievui ir tėvynei iš jaunų dienų <…> Buvo tikėjimas ir pasitikėjimas Dievu <…> labai meldėmės ir kamerose, ir rožančius darydavom iš duonos, atima – ir vėl pasidarom. <…> Tikiu, kad yra Dievas, aš jį jaučiu, be jo pagalbos nieko būt nebuvę.” Kita mūsų kalbinta antisovietinės rezistencijos dalyvio giminaitė prisimena savo tėvo nusiteikimą: „vienas būdavo tėčio reikalavimas, tai, kai būdavo Kalėdos, nesvarbu ar yra pamokos, <…> turėdavom eiti Kalėdų rytą į bažnyčią. Čia jis buvo nepalenkiamas.” Tiesa, šiuo atveju verta pažymėti, jog religija atliko dar ir tęstinumo ar rezistencijos vaidmenį, kadangi, kaip toliau priduria pašnekovė: „kad netaptume komunistais eidavome”. Galiausiai, pašnekovė, teigusi, jog jos šeima iš esmės nebuvo religiniai „fanatikai”, prisiminė tremtyje Sibire švęstas Šv. Velykas, taip pat ir su giminaičių iš Lietuvos atsiųstų produktų pagalba paminėtas Kūčias. Visgi, pokalbyje ji prideda, jog jos atmintyje šeimai vilties daugiausiai suteikdavusi mintis buvo „Grįžimas į Lietuvą – viena viltis. Grįžimas namo”.

​

​

​

​

​

​

​

​

​

​

​

​

​

​

​

​

Būtent Lietuvos – į kurią sugrįžtama, kuri laisva – vaizdinys yra kitas dažnai pašnekovų įvardintas stiprybę jų šeimoms suteikdavęs šaltinis. Kaip dalijosi ne vienas pašnekovas, buvo tikima, kad galų gale sovietinis režimas turi subyrėti. Viena pašnekovė prisiminė tėvą, skaitydavusį tarybinius laikraščius: „visąlaik skaičiuodavo ir sakydavo ‘Nu negali šitas režimas išsilaikyti<…> jis turi žlugti’”; kitas kalbintasis atviravo: „Nepriklausomybė visi tikėjo, kad ateis. <…> buvo tokia ‘Nu pragyvensim dabar kažkaip, pralauksim’ <…> dabar sunku, dabar blogai, bet ateis geresni laikai – mes visi [šeimoje] tuo tikėjom” (paryškinta autorių). Kartais pasakota ir apie tarpukario Lietuvą, kurios vaizdinys suteikdavo stiprybės įveikti niūrią sovietmečio kasdienybę: „labiausiai ką jisai [respondentės tėtis] mėgo vaikams, tai pasakoti apie tą tarpukario Lietuvą <...> kaip tokią kažkokią tai idilę <...> per tą pasakojimą tos idealios Lietuvos, čia kažkaip viskas atrodė kitaip” (paryškinta autorių). Pokalbių metu buvo galima išgirsti ir sentimentalesnių, žmonių vidinę savijautą atskleidžiančių istorijų – pavyzdžiui, viena tyrimo dalyvių pasidalijo tėvo išgyvenimų liudijimais: „mano tėtis visąlaik, jei tik kažkas apie Lietuvą, sakykim, bažnyčioj, jei kažką kunigas užsimena per pamokslą, tai pasisuki ir matai, kad tėtis jau verkia. Jam tai būdavo nu toks svarbus dalykas”, taip pat kita istorija – „sovietmečiu būdavo labai daug vestuvių <…> ir per kiekvienas vestuves, kai grodavo ir galima buvo dainą nusipirkt, tai mano tėtis visąlaik užsisakydavo „Lietuva brangi” <…> visi turėdavo atsistot dainuot, na ir mano tėtis pabaigoj dar ir apsiverkdavo.” Įdomi ir dar kita, nors ir kiek šmaikštesnė istorija – vienas kalbintųjų prisiminė Naujųjų metų sutiktuves, kurių metu sovietinėse saugumo institucijose tarnavęs šeimos svečias pagarbiai atsistojo prieš televizoriaus ekrane kalbantį Brežnevą, o pašnekovo tėvas į tokį elgesį replikavo: „palauk palauk, ateis mūsų valdžia – nereikės stovėt, galėsi laisvai kvėpuot.”