Pakalbinus mūsų tyrimo dalyvius apie jų pačių šeimos kūrimą(si) sovietmečiu, susidaro gana nevienodas įvaizdis. Vieni, kaip ir savo vaikystėje, pasirinko savo šeimą palikti ir patys gyventi paslaptyje apie savo ir savo šeimos praeitį, o šio tylėjimo priežastys iš esmės tokios pat, kaip jau ir minėtosios anksčiau (žr. „Gyvenimas su paslaptimi”). Vieni teigia vaikams nieko nepasakoję siekdami ap(si)saugoti („Nu ką jie[m] pasakosi <…> vaikas išneš ir pasakys <…> negalima, niekas vaikam nieko”), o atsiverti planavo vėliau („vaikeli, kai suaugsi, tada pasikalbėsim”). Dar kiti davė suprasti, jog jų istorija būtų kliudžiusi vaikų karjerai („ne, [nepasakojau] <…> matai, norėjau, kad vyresnis sūnus policijos akademijoj būtų”), paslaptį stengtasi pateisinti ir sutuoktinių praeitimi („[žmonos] tėvas – politinis kalinys buvo <…> labai buvo skriaudžiama, tai žinodamas visą tą taip pasakot nenorėjau <…> pakeist, duot kažką, čia ne mokslinis dalykas kad reikiamybė žinot <…> tai istorija, kuri praėjo, nebegrįžtamai praėjo”). Vis dėlto kiti, jų pačių teigimu, pasirinko nuo šeimos nesidangstyti. Viena pašnekovių teigė nuo pat pažinties su savo vyru atviravusi apie patirtį tremtyje („taip taip, viską [pasakojau] <…> ir dabar dažnai kalbam”), o kitam pašnekovui,