Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad antisovietinės rezistencijos dalyvių giminaičiai (dažniausiai tie, kurie nepatyrė tremties arba grįžo dar labai jauni) sugebėdavo gana sėkmingai įsitraukti į sovietinę darbo rinką. Dalis mūsų kalbintųjų sovietmečiu dirbo „normalius” darbus: statybose, gamyklose, sandėliuose ar už prekystalio. Jų pasakojimuose galima aptikti pasididžiavimo savo darbu ir darbo rezultatais: „Tik mano namų pastatyta Antakalny vienuolika objektų, Žirmūnuose – devyni. Stovėjo ir tebestovi. Ir Lietuvos kino teatrą <…> pastatėm”; „Sugebėjau šitiek pinigų valdyti, tokios sumos buvo sandėlio ir ne pinigais, o vertybėm visokiom <…> Jiem visiem patinka, kad, reiškia, dirbi sąžiningai. <…> Jau kai parvažiavom [iš tremties] nežinojom kas čia yra per vagimas”; „Apskaitininke kai pradėjau dirbti, tai išdirbau 41 metus <…> kito darbo neturėjau, kai grįžau.” Dar kiti sugebėjo įveikti „specialistų komunistų kalvę” ir tapti inžinieriais energetikos srityje; taip pat susidurta ir su atveju, kai antisovietinės rezistencijos istoriją šeimoje turėjęs pašnekovas gavo paskyrimą konstruktoriaus darbui karinėje pramonėje. 

Vis dėlto, praeities šešėlis ir diskriminacijos pojūtis, sekę pašnekovus dar nuo mokyklos ar studijų laikų, neapleisdavo jų ir darbovietėse. Panašiai kaip ir besirenkant studijas, taip ir darbe galimybės kilti karjeros laiptais buvo smarkiai apribojamos, apie geresnes sąlygas taip pat nebuvo verta net galvoti, o to priežastys buvo aiškios visiems: „kalbos nebuvo nei apie kokias geresnes gyvenimo sąlygas, nei apie karjerą, nei apie butą, nei apie pakėlimą, sakysim, pareigose, ne… <...> Paskutinis. Jeigu jau ką nors, tai kitus, tik ne tu. <...> žinojo, kas aš toks, kas mes, kokia mūsų šeima” (paryškinta autorių).

​

​

​

​

​

​

​

​

​

​

​

​

​

​

Apie patirtus išgyvenimus ir savo šeimą kolegoms paprastai nebuvo atviraujama, kartais toks paskatinimas, kaip jau ir minėta, ateidavo tiesiogiai iš vadovybės („tik nesakyk savo charakteristikos”). Jei ši informacija kokiu nors būdu vis dėlto pasklisdavo, tai nepraslysdavo pro akis ir sulaukdavo žeidžiančių reakcijų. Kaip pasakoja viena iš projekto dalyvių, nors darbe jokios diskriminacijos ji nejautusi, visgi vienas incidentas itin ryškiai įstrigo atmintyje. Ji prisimena cecho, kuriame dirbo, direktorių, kuris, kaip ir ji pati, buvo tremtinys, neslėpęs savo tapatybės („aš toks pats kaip tu”). Po kurio laiko rajono partijos komitetą pasiekė laiškas, kad gamykloje „kelti galvas” ir jai vadovauti pradėjo „du liaudies priešai” – kaip paaiškėjo po to, šis laiškas buvo parašytas jųdviejų bendradarbio. Šis pavyzdys atskleidžia, kad darbovietėje neretai buvo sunku užmegzti šiltus santykius su kolegomis, kadangi reikėjo užsiimti savotiška savidisciplina ir neatskleisti per daug „kompromituojančių” detalių apie save.

Nors priekabės pasakotojams labiausiai asocijuojasi su vaikyste ir mokyklos laikais, jų pasitaikydavo ir kolegų tarpe. Dažniausiai jos būdavo susijusios su raginimais stoti į komunistų partiją motyvuojant, kad pasakotojai „neturi kentėti už savo tėvų nuodėmes”, o narystė padėtų siekiant geresnių sąlygų darbe ir asmeniniame gyvenime. Nors asmeniškai jam jau neteko sulaukti tokių paskatinimų ar replikų, vienas projekto dalyvis, gimęs vėlyvuoju sovietmečiu, pasakoja apie bendradarbių elgesį su jo motina: „kaip tu čia susidėjai su politiniu kaliniu, tai sau sugriausi visą politinę karjerą <...> išsikviesdavo ant kilimėlio <...> tu pagalvok, ką tu čia darai”; „gi sako <...> bus visai kitos perspektyvos <...> įsirašysi į partiją, tai iškart butas.” Toks spaudimas kartais jaustas ir tiesiogiai iš valdžios struktūrų, tokių kaip KGB, bandžiusių verbuoti antisovietinio pasipriešinimo dalyvių artimuosius.

​

​

​

​

​

​

​

​

​

​

​

​

​

​

​

​

Tiesa, pašnekovų tarpe pasitaikė ir nuo bendros tendencijos nukrypstantis atvejis – viena iš kalbintųjų buvo komunistų partijos narė. Apie savo veiklą partijoje pasakotoja neišsiplėtė ir toks sprendimas pabrėžtinai motyvuotas jos darbo specifika (pašnekovė buvo švietimo inspektorė), o pats pasakojimas konstruojamas pragmatinės normalizacijos rėmuose (daugiau žr. Irena Šutinienė[2]). Respondentė prisimena, kad „niekas nieko neprieštaravo [kalba apie savo šeimos narius  – aut. past.], dėl to, kad kitaip gyvenimo tvarkyti man neišėjo <...> nu mane vertė – jeigu noriu pasilikti tame darbe, <...> inspektorius tiktai gali būti tokiame statuse <...> aš nieko blogiau nepadariau <...>” (paryškinta autorių). Nors narystė partijoje nebuvo kritiškai reflektuojama (kaip tai apibrėžia Šutinienė), įdomu, kad kalbant apie ją pašnekovė ne kartą minėjo ilgametę kambariokę tremtinę ir prisiminė tarp jųdviejų jaustą atskirtį: „aš jai niekada nepasakojau, ir jinai man smulkmenų nepasakodavo <...> tarp mūsų buvo tokia lyg ir siena: aš tai komunistė, o jinai tai tremtinė”.

​

[2] Irena Šutinienė, “Sovietinių represijų atminties reikšmės lietuvių autobiografijose” Genocidas ir rezistencija 2, No. 24 (2008): 127–134, cituota iš Ainė Ramonaitė ir Jūratė Kavaliauskaitė, “ Who led the “Singing Revolution” across Lithuania? A typology of the pioneers of the Sąjūdis movement” Ethnologie francaise 48, No. 2 (2018): 305-318.