Vyriausi projekto dalyviai apie antisovietinę rezistenciją, o tiksliau – 1944–1953 m. partizaninį karą, sužinojo ne iš artimųjų pasakojimų, bet patys vienaip ar kitaip buvo prie jo prisijungę, net ir būdami vaikais ar jaunuoliais. Įsitraukimas apimdavo tokias praktikas kaip ryšinkavimą ir būtinų produktų gabenimą artimiesiems partizanams į bunkerius miške; kartais įsijungimas būdavo ir nesąmoningas, kuomet vaikai būdavo „įdarbinami” kaip žvalgai jiems neatskleidžiant visų jų veiklos detalių bei motyvų: „ir jų [partizanų] paskatintas buvau įstojęs <...> į pionierius, į komjaunimą <...> kad viską matyt, kas kur. <...> išsiaiškinti, kur kokiose parduotuvėse <...> paima pinigus, ir partizanams duoti žinią tada, kada, valandas ir viską <...> man tai buvo žaidimas <...> tik dabar aš galiu pasakyti, kad aš jiem perdaviau [informaciją], tada tik atrodė, kad aš tik kalbuosi <...>” (paryškinta autorių). Su partizanais ir juos medžiojusiais stribais neretai būdavo susiduriama ir pačioje artimiausioje aplinkoje – namuose: „<...> į mūsų namus dažnai ateidavo, nakvodavo stribai, laukdami, kad pasirodys partizanai <...> kiti, gauja stribų saugodavo kieme”; „<...> pas mum buvo įrengtas bunkeris, slaptavietė <...> ant tvartelio <...>”.

​

​

​

​

​

​

​

​

​

​

​

​

​

​

​

​

Vienas pagrindinių susidorojimo su antisovietiniu pasipriešinimu būdų buvo masiniai trėmimai. Kol vieni pašnekovai apie tremtį žino tik iš savo giminaičių pasakojimų, kiti ją patyrė ir savo kailiu – nemaža dalis projekto dalyvių gimė tremtyje ir čia praleido savo ankstyvą vaikystę. Nors dažniausiai šių vaikų tėvai už asmeninę ar giminaičių rezistencinę veiklą „plačiojon Tėvynėn” būdavo išsiunčiami kone iki gyvos galvos, po Stalino mirties 1953 m., atlaisvėjus režimo gniaužtams, jų bylos buvo peržiūrimos, bausmės – reikšmingai sutrumpinamos, ir šeimos grįždavo į Lietuvą, apie kurią vaikai girdėdavo tik iš tėvų pasakojimų bei atsiminimų.

​

Tiesa, dažnai buvusių tremtinių ir politinių kalinių praeities „nuodėmės” ir „nusižengimai” nebuvo lengvai pamirštami. Net ir vėlyvuoju sovietmečiu, praėjus nemažai laiko nuo grįžimo į Lietuvą, šie žmonės niekur nedingdavo iš saugumiečių akiračio. Pavyzdžiui, viena iš galimų tokio stebėjimo apraiškų – nuolatiniai bandymai susidoroti ar kratos namuose, tampantys kasdienybe ir „įsimintiniausiu vaikystės prisiminimu”. Kaip pasakoja vienas iš pašnekovų, kurio tėvas jaunystėje dalyvavo pogrindinėje jaunimo veikloje ir neginkluotame pasipriešinime: „[tėvas] vėl gavo teistumą už tai, kad <...> renki šaiką ir vėl čia kažką tai organizuosi <...> ir visą gyvenimą taip. <...> keliavo per tuos kalėjimus <...> mes buvom įpratę <...> tradiciškai, visą spintą iškuisdavo <...> tai ieškodavo ar kokių tai atsišaukimų <...> paskui tai, kažkaip, tai elementaru pasidarė <...>” (paryškinta autorių).