„Gyvenimo su paslaptimi” pabaiga sietina su Atgimimo ir Sąjūdžio laikotarpiu, kuomet šalyje vis drąsiau ir garsiau pradėta kalbėti apie Lietuvos nepriklausomybę. Perestroikos nuotaikos keitė atmosferą ir namų aplinkoje – kone visi pasakotojai mini, kad būtent šiuo periodu jų artimieji (ir patys pašnekovai) pagaliau pradėjo atviriau kalbėti apie savo ar jų giminaičių antisovietinę rezistencinę veiklą, apie kurią taip uoliai nutylėdavo vaikystėje: „Po Nepriklausomybės, o dar šiek tiek anksčiau <...> jau paskiau kalbėdavo ir jau viskas ten būdavo aišku <...>” (paryškinta autorių). Matant ne tik istorinį virsmą Lietuvoje, bet ir jo  pasekmes patiems artimiausiems („atsitiesė tėtis, jis labai išlaisvėjo <...> visai tikrai kita jausena <...>”), pasakotojų neapleido džiugios ir pakilios nuotaikos. Itin iškalbingas ir vaizdžiai šio laikmečio atmosferą įamžina vienos tyrimo dalyvės pasakojimas apie senelę, visą sovietmetį bijojusią kalbėti apie sūnų partizaną, tačiau Nepriklausomybės pradžioje įrėminusią jo nuotrauką, slėptą pačiame skrynios dugne, kurią paskui išdidžiai rodydavo visiems kaimo žmonėms. O štai kita pašnekovė, prisidėjusi prie partizaninio judėjimo, teigia, kad „kai laisva Lietuva buvo, tai aišku <...> kalbi visku, kas yra <...>”, nes „svarbiausias <...> kad palikti istorijai gi, vis tiek gi čia ne juokas” (paryškinta autorių). Todėl šiandien respondentė, kartu su atžalomis važiuodama pro buvusius partizanų bunkerius miškuose, visados jiems pasakoja, kaip, pavyzdžiui, gabendavo savo broliams partizanams šaudmenis ar kitus būtinus reikmenis, ir atskleisdama tai, apie ką sovietmečiu šiukštu nebuvo galima kalbėti, ji savotiškai atsigriebia už ilgus „gyvenimo su paslaptimi” metus. Tiesa, neabejotinai būta ir sudėtingesnių momentų – nors situacija Lietuvoje XX a. 9 ir 10 dešimtmečių sandūroje kardinaliai keitėsi, kartais neapleisdavo ir baimė, kad už aktyvų dalyvavimą Nepriklausomybės veikloje vėl teks išgyventi represijas („galvojom, kad [vėl] išveš Sibiran”), o panašių replikų iš aplinkinių sulaukiama net ir šiandien („sąrašai sudaryti, jūs tai jau antrą kartą važiuosite”). 

​

​

​

​

​

​

​

​

​

​

​

​

​

​

​

​

​

​

​