Nors pokario rezistencija Lietuvoje ir nėra nauja tema, tačiau ji vis dar daugiausiai nagrinėjama tik iš jos dalyvių perspektyvos, t. y. pasakojant ir rekonstruojant šių asmenų istorijas. Nepaisant to, akivaizdu, kad dalyvavimas antisovietiniame pasipriešinime nebuvo izoliuotas veiksmas, neturėjęs pasekmių kitiems žmonėms, ypač – patiems artimiausiems. Taigi, savo tyrimu norėjome pabandyti užimti šią atsiradusią nišą ir atskleisti, kaip apsisprendimas prisijungti prie šio pasipriešinimo keitė būtent rezistentų šeimos narių gyvenimus sovietmečiu – laikotarpiu, kuomet įsigalėjo režimas, prieš kurį ir kovojo projekto dalyvių artimieji.

​

Nusprendus projekto dalyvių pasakojimus pristatyti tematiškai ir tyrimą suskirstyti pagal skirtingus gyvenimo etapus, siekta pašnekovų prisiminimus supinti į vientisą gyvenimo istoriją parodant, kad jų patirtyse aptinkama nemažai bendrumo bei sąlyčio taškų. Pašnekovų gyvenimas sovietmečiu jau nuo pačių ankstyviausių dienų skyrėsi nuo „įprastų” ir „eilinių” žmonių kasdienybės ir ši savotiška „žymė” lydėjo juos ir suaugus. Tik Atgimimo laikotarpis žymėjo lūžį, kuomet pradėta kur kas atviriau ir laisviau kalbėti apie asmeninius bei artimųjų išgyvenimus, o gyvenimas iš esmės apsivertė aukštyn kojomis. Kadangi projekte dalyvavo skirtingų kartų atstovai, vieniems tai buvo paauglystė, tuo tarpu kiti, gimę dar tarpukariu ir išgyvenę visą sovietmetį, galėjo savotiškai sugrįžti į savo vaikystės ir jaunystės laikus. Skaudi praeitis, žinoma, nepamirštama ir iki šių dienų bei yra iš naujo prisimenama ir reflektuojama dabartinių geopolitinių įvykių kontekste.

​

​

​

​

​

​

​

​

​

​

​

​

​

​

​

​

​

Nors, kaip ir minėta, pasakotojų istorijose neabejotinai išryškėja pasikartojantys leitmotyvai, tačiau taip pat svarbu pabrėžti, kad kiekviena patirtis yra savita bei individuali. Tyrime aprašytos ir labiau „buitinės”, kasdienės akimirkos, tokios kaip patirtos patyčios mokykloje, tačiau kartais už giminystės ryšius su pasipriešinimo dalyviais tekdavo atsakyti ir itin ekstremaliomis formomis – įkalinimu lageryje ir tremtimi. Visgi tokių skirtingų istorijų, kartais ir ne visada palyginamų, analizė tik papildo viena kitą ir leidžia susidaryti platų, įvairias gyvenimo sferas ir etapus atskleidžiantį vaizdą, apimantį tiek ankstyvąjį, tiek ir vėlyvąjį sovietmetį.

​

Pabaigai norisi pastebėti, kad beieškant informantų tyrėjai susidūrė net ir su pačių pašnekovų nuostaba, jog norima išgirsti būtent jų istorijas. Akivaizdu, kad šių žmonių pasakojimai neatsiejami nuo jų giminaičių herojiško gyvenimo ir aukos Lietuvai, tačiau kiek paradoksalu, jog dažniausiai jie nėra pratę pasakoti apie save pačius. Pokario rezistentų artimųjų patirtys vertingos ne tik kaip antisovietinio pasipriešinimo analizę papildantis bei gylio suteikiantis elementas, bet ir kaip autonomiški dėmenys, nusipelnę lygiai tokio paties dėmesio. Todėl tikimės, kad savo projektu atskleidėme šių patirčių unikalumą ir kartu taip prisidėjome prie antisovietinės rezistencijos Lietuvoje temos plėtojimo, pasiūlydami naują perspektyvą bei žiūros tašką.